kukis

1 kùkis sm. (2) 1. kablys, vąšas: Bijau smarkiai veržti: silpna virvė, ir kùkis vos gyvas Zp. Negeras buvo kùkis, ir paleidau viedrą į šulinį Ss. Rankšluostį kabindavo ant medinio kukio rš. Užkabink branktą ant vežimo kùkių Šil. Nulūžo kùkis, nėr an ko durys užkabytie KzR. Nusibodo durniui būt kluone, nukėlė duris nuog kukių, pasiėmė ant pečių tais duris, ir eina jiedu abudu in girią BsPIII111. Kad būt koks kùkis, tai mažu užkabintum Alk. Traukia iš upės rąstą su kukiù Jz. Tai pataikė – kaip kukiù tvoron! J. ^ Išjuokia kùkis kreivą medį Š. 2. B, [K], MŽ343 įrankis mėšlui iš vežimo versti, kanabėkas: Mėšlą iš vežimo kùkiais traukia J(Pun, Jz). Važiuoji su mėšlu, o kukio traukt nesiveži Krok. 3. įrankis šienui pešti, peštukas: Neseniai padariau šienui pešti kùkį Zp. Paimk kùkį ir pripešk šieno Drs. 4. įrankis pančiams, virvėms vyti: Nusiplovė rankas ir, nusikabinęs nuo vagio kukį, ėmė vyti pančius rš. Imk kukẽlį ir suk pakulas Gdl. Paieškok kukẽlį, reikia vadeles nuvyti Rmš. 5. J, Rdm, Lzd lazda riestu galu: Kaip dėjo kukiù šuniui, nė nesulojo Ds. ║ PnmA lazdos riestasis galas. 6. kastuvo, šakių rankenėlė, uždėta ant koto galo: Šitos šakės be kùkio, labai nenaravios Ds. Kam šakių kùkį nulaužei? Rm. Uždėk lopetos kotui kùkį Ds. 7. staklių veleną laikantis prietaisas: Kùkis susikùkinęs Krn. 8. BŽ568 niuksas, smūgis kumščiu (į kuprą): Eik, ba tuoj gausi kukį kupron! Lp. Gavai kùkį ir giedok, kad nori Lš. Jau gavau kelis kukiùs Lp. Te tau kùkis, man banda! (sakoma, duodant į kuprą „vištas gaudant“)Rdm.